Verslo žinios publikavo straipsnį apie vadovų baimę kalbėtis su darbuotojais ir duoti grįžtamąjį ryšį.
Reflektuodamas į straipsnį, noriu pasidalinti savo įžvalgomis, kodėl gali kilti baimė išlaikyti dialogą – pagirti ar išsakyti pastabas savo komandos nariams.
Pirma, ne visi vadovai pasitiki savimi tiek, kad jaustųsi saugūs išsakydami savo nuomonę. Ne paslaptis, kad konstruktyvus grįžtamasis ryšys reikalauja gerų komunikacijos ir socialinio santykio valdymo įgūdžių. Daugelis vadovų vengia pasirodyti silpni prieš savo darbuotojus, siekia išlaikyti įgytą statusą ar jį stiprinti. Taigi, atsisakydami grįžtamojo ryšio, išvenggia keblių situacijų, kurios gali kainuoti autoriteto klaidas.
Vadovai neturi laiko. Tiesa pasiukius, nėra čia ką ir komentuoti. Nebent tai, kad vadovai užsikasę darbais, kuriuos galėtų deleguoti, jei geriau pažintų savo komandos narius ir labiau jais pasitikėtų.
Įsitikinimas, kad „kritikuoti kitus yra negerai”. Šis ir šalia esantys panašūs įsitikinimai, įgyjami dar vaikystėje. Tėvai mokė, kad kritikuoti kitų negalima, negražu ir taip nesielgia protingi ir geri vaikai. Ilgainiui šias vertybes vaikas internalizuoja, priima kaip savas. Suaugus jos išlieka, o neigiamo grįžtamojo ryšio suteikimas prilyginamas kritikai, todėl laikomas nepriimtinu.
Manau, kad pagrindinės mintys besisukančios tokių vadovų galvose yra „ką kiti pasakys?“, „negaliu pasirodyti silpnu (net ir sakydamas komplimentus)“, „sakyti pastabas ir kritikuoti yra negražu / negalima ir pan.“.
Jei atradote savyje šiuos įsitikinimus ir taisykles, siūlau paklausti savęs, kada ir kaip jos susiformavo? Ar aš tuo tikiu? Kokią naudą ir žalą man tai atneša? Nusprendus šias taisykles keisti, pastebėsite savo komandos augimą.
@Dainius Jakučionis
